KUTIS – žurnalas be žodžių jau 20 šalių

Žurnalas „Kutis“ Lietuvoje leidžiamas nuo 2009 metų. Pirmiausiai jį pamilo Lietuvos vaikai, o vėliau, po truputį žurnalas rado kelią ir į kitų Europos vaikų širdis. Nuo šių metų „Kutis“ dviejose naujose šalyse – Rumunijoje ir Portugalijoje, o iš viso žurnalą sprendžia net 20 šalių vaikai. Ta proga pakalbinome žurnalo „Kutis“ redaktorę Jurgitą Juškaitę–Jakaitienę. 

Kas tau yra „Kutis“?

„Kutis“ man tarsi trečias vaikas, su kuriuo gyvenu jau 16 metų, nuo pat žurnalo įkūrimo. Pirmieji darbo metai gražiai susipynė su mano dukryčių augimu. Įdomu buvo stebėti mažas rankytes ir kasdieninius potyrius pritaikyti darbe. Bėgant metams, dukros užaugo, o „Kutis“ taip ir liko –  augantis, bet neužaugantis vaikas. Negaliu nepastebėti mažų vaikų gatvėje ar kitose aplinkose. Visada įdomu pakalbinti mamas matant su žurnalo amžiaus mažyliais. 

Taip pat „Kutis“ man yra SPALVOS. Viskas, kas ryšku, spalvota, matoma ir aišku, dažnai galvoje prabėga mintis – kutiška. 

Su kokiais iššūkiais susiduri kurdama žurnalą „Kutis“? O kas kūrybos procese labiausiai džiugina?

Didžiausias iššūkis – sukurti patrauklų, spavingą viršelį. Žurnalas „Kutis“ turi pagrindines keturias spalvas, kurios keičiasi viršeliuose. Labai svarbu, kad kas mėnesį jos nesikartotų, todėl reikia labai matematiškai suplanuoti visus metų viršelius ieškant tinkamiausių ir vis naujų personažų. Būna įdomu, nors ir nelengva. 

O labiausiai džiugina tai, kad kurdama mintimis nuslystu pas mamas ir jų mažylius. Įsivaizduoju kaip jie spręs, ką apkalbės ir, mama ramiai mėgausis šilta kava, kol mažylis bus įnikęs į žurnalą.  

Kuris personažas tavo mylimiausias?

Labiausiai mylių katinėlį. Kai 2018 m. nusprendėme atnaujinti personažus, būtent nuo jo ir pradėjau. Pirmiausiai sukūriau katino charakterį, o po to ir kitus gyvūnėlius priderinau. Antras mylimiausias gyvūnas – lapiukas. 

Iš kur semiesi idėjų kūrybai?

Kūryba – neatsiejama gyvenimo dalis. Nėra taip, kad baigėsi darbo valandos ir nebegalvoji apie darbą. Kartais ateina mintys stebint gamtą, žiūrėk, ir sugalvoji, kokie geri lipdukai iš debesėlių gautųsi. Arba upelis vinguriuoja lyg taškelių jungimo užduotis. Kartais stebiu vaikus, net parduotuvėje. Lankausi darželių grupėse. Nepamirštu pasižiūrėti ir per daug metų sukauptų archyvų, atrodo, kad sugalvoju kažką nauja, o čia, žiūrėk prieš porą metų jau buvau panašią užduotį padariusi. Dairausi ir interneto platybėse, bet ne užduočių, o įdomesnių  situacijų. Pavyzdžiui, pamačius kažkur besiritinėjančius lapiukus, ar relaksuojančias vandenyje ūdras didelė tikimybė, kad šios situacijos nuguls ir į mano iliustracijas. Ši vieta kūryboje man pati įdomiausia.

Ar kažkokiu būdu į procesą įtraukiamos mamos ir vaikai? 

O kaip be mamų? Buvau sukūrusi ir mamų grupę, kurios labai noriai bendravo, įsitraukė į susitikimus atsivesdamos mažylius, bet tai buvo gana trumpalaikis procesas, nes vaikučiai greitai auga. Pats geriausias būdas jausti „mažylių pulsą“ – palaikyti ryšį su darželiais ir auklėtojomis. Jos visada turi ką papsakoti, nes nuolat būna su mažyliais, duoda jiems spręsti užduotėles ir taip „patikrina“ mano darbus. Kartais ir pati pasiimu žurnalų ir keliauju į darželius, stebiu kaip vaikams sekasi spręsti užduotėles, kas labiausiai juos domina, kas sekasi, kas sunkiai suprantama.  Kartais net su tos pačios grupės mažiukais susitinku rudenį ir pavasarį, tada nesunku palyginti vaiko raidos pokyčius.

Daug naudos ir vidinio pasitenkinimo gaunu per mūsų kuriamas edukacijas. Tai laikas kada gali stebėti mažylius ir kartu bendrauti su mamomis bei tėčiais.

Ką norėtum palinkėti mažiesiems skaitytojams ir jų tėveliams?